Sausumos jachta – į Korsiką

posted in: Straipsniai | 0

Europos keliautojai virusų nebijo

Kai Lietuvą buvo sukaustęs virusinis baimės sindromas ir baimė keliauti, susiruošėme patikrinti, kaip gyvena kitos Europos tautos. Galutiniu kelionės tikslu pasirinkome Korsiką. Nesijautėme metantys kam nors iššūkį, tiesiog norėjosi palikti visą vasarą skersai išilgai dviračiais ir automobiliais išmaišytą Lietuvą ir iš arti pažvelgti į Alpes, išgerti pusryčiaujant tikrojo kapučino.

Į kelionę susiruošėme saugiu transportu – kemperiu, kurį vadinu sausumos jachta. Dėl to, kad juo gali ramiai ir ilgai plaukioti po skirtingas šalis, esi visiškai nepriklausomas nuo aplinkos ir kas vakarą švartuojiesi naujame uoste.

Iki tol, sėdint Lietuvoje, atrodė, kad dažname pasienyje mus stabdys termometrais ginkluoti pareigūnai ir ieškos mumyse koronkės, o į kai kurias šalis gal net negalėsime įvažiuoti. Mat prisiminėme liūdną pavasario patirtį, kai šalys staiga užvėrė sienas.

Kelyje darsyk įsitikinome, kad reikia mažiau sekti lietuviškas TV žinias ir stengtis neužsikrėsti visuotine panika. Senoji Europa gyvena savo mielą laisvą gyvenimą! Per visą trijų savaičių kelionės istoriją mūsų niekas niekur nestabdė. Išskyrus Livorno ir Bastijos uostus, kur prieš įvažiuojant į laivą pareigūnai patikrino mūsų temperatūrą.

Saulėlydžio harmonija

Visa Europa juda, bruza. Visi keliauja ir gyvena normalų gyvenimą. Nors rugsėjo vidurys, tačiau populiariose vietose – kemperių gausybė. Šią transporto priemonę pamėgę vokiečiai, užvaldė populiarius Italijos kempingus. Vokiškų kemperių gausa – Lido di Jesolo pakrantėje ir aplink Gardos ežerą. Šios puikios vietos per keletą valandų automobiliu pasiekiamos Pietų Vokietijos gyventojams. Tarp jų jautėmės jaunuoliai. Panašu, kad vidutinis kemperininkų amžius – apie 70 metų. Kai kurie jų vairuoja ypači prabangius kemperius, tikras pilis ant ratų, kainuojančias 150–300 tūkst. eurų. Tokio amžiaus kemperininkai vežasi elektrinius dviračius, kuriais apžiūri apylinkes.

Galbūt daugeliui sunku suprasti, kodėl būnant tokiems turtingiems reikia gyventi kemperyje, o ne 5 žvaigdžučių viešbutyje. Tačiau, matyt, pasirinkimą lemia gyvenimo būdas. Važiuodamas kemperiu su savimi turi visus savo žaislus, šunį, katiną, savo lovą, šaldytuvą su savo maistu. Sustoji kempinge ar bet kurioje gražioje vietoje ir bendrauji su tokiais pat kitais pamišėliais.

Būdamas kemperių parodoje Diuseldorfe mačiau, kaip prie vieno gamintojo stendo rikiavosi garbių džentelmenų eilutė. Darbuotojo paklausiau, gal jie čia nemokamai dalija kemperius? Šis atsakė, kad klientų gausybę jie vilioja geromis išsipirkimo sąlygomis. Šešiasdešimtečiai perka 60–100 tūkst. kainuojančius namelius ant ratų išperkamąja nuoma 25 metų periodui. Darbuotojas, paklaustas, ar visi džentelmenai spėja išmokėti pinigus iki savo gyvenimo pabaigos, atsakė, kad tikrai ne. „O kas tada, jei nespėji išmokėti? – paklausiu nesuprasdamas. „Tuomet kemperis grįžta pas mus.“

Ir atrodo, kad visi tai supranta ir visiems gerai. Džentelmenams norisi gražiai praleisti likusius savo gyvenimo metus, kemperių gamintojams – parduoti prekę, uždirbti pinigų. Harmonija.

Vėžliškai – per Europą

Kelionei į Korsiką skyrėme 3 savaites, nes kemperiu greitai važiuoti nesinori. Tai didelis, sunkus automobilis, itin jautrus šoniniam vėjui. Važiavimas vidutinišku 100 km/h greičiu ir per dieną įveikiami 800 kilometrų sukelia panašų nuovargį kaip ir dvigubas atstumas su geru lengvuoju automobiliu. Be to, norisi apžiūrėti pakelėje esančias grožybes. O jų yra tiek daug, kad vieno gyvenimo per maža apžiūrėti visas gražias vietas Lenkijoje, Slovakijoje, Austrijoje ir Italijoje.

Vieną dieną važiuojame dviračiais, o kitą dieną lipame į kalnus. Atrandame Morske Oką Lenkijoje – nuostabią vietą kalnuose už Zakopanės su aukštai kalnuose tyvuliuojančiais 5 ežerais. Aplink juos – gausybė hikingo takų. Eidami nuo ežero prie ežero per dieną sukariame 23 kilometrus ir grįžtame iškišę liežuvius.

Pakeliui atrandame Noizidlio ežerą – vieną didžiausių ežerų Austrijoje, netoli Vienos, ir jį apvažiuojame dviračiais, pakeliui skanaudami ūkininkų vynuogių kekes. Kadangi dalis ežero yra Vengrijos teritorijoje, čia sužinome, kad vengrai dėl koronkės ką tik užsidarė sienas. Dėl to dalį ežero teko perplaukti laivu.

Italijoje lipame į Dolomitų viršūnes šalia Kortina D’Ampeco ir darsyk suprantame, kad tai – vieni gražiausių kalnų pasaulyje.

Nusileidę nuo kalno dviračiais iš San Candido Italijoje miname į Liencą Austrijoje. 50 kilometrų dviračių tako – didis malonumas, gėrintis supančių kalnų, šalia tekančios upės vaizdais.

Galiausiai pasiekiame jūrą ir įsikuriame Lido di Jesolo kyšulyje. Iš kempingo važiuojame 30 kilometrų į patį kyšulio galą, iš kurio jau matyti gražioji Venecija. Šilta rugsėjo pabaigos saulė, tyla ir ramybė be turistų šurmulio, taurė vyno ir pasijauti lyg rojuje.

Už 100 eurų – į kitą pasaulį

Ir štai ateina laikas keliauti į Korsiką. Bilietą keltui nusiperkame prieš kelias dienas. Bilietas į vieną pusę dviem žmonėm ir 7 metrų kemperiui kainuoja 100 eurų. Laivas plaukia 4,5 valandos, per kurias įsikūrę denyje grožimės rudeninės saulės apšviestos jūros vaizdais. Denyje žmonės sėdi be kaukių, o vidiniuose salonuose kaukių dėvėjimas rekomenduotinas.

Išlipę Bastijos uoste išsyk nutariame važiuoti į pajūrio kempingą, apsistoti jame trims paroms, džiaugtis palūdimiu, jūra ir dviračių sportu. Tai mums puikiai pavyksta.

Laisvu nuo jūros malonumų metu dviračiais važiuojame per vynuogynus, kivių, greipfrutų plantacijas. Sustoję ragaujame – juk nesupyks vietinis ūkininkas dėl kekės vynuogių.

Kempinge įsikuriame visiškai ant jūros kranto, nuo kemperio iki vandens – 50 metrų. Smėlėtas pliažas driekiasi kelis kilometrus. Kempingas apytuštis, tik keliolika kemperių iš Vokietijos, Austrijos ir Prancūzijos. Šalia – nudistų paplūdimys, kuriame medituotoja tik kelios įvairaus amžiaus nuogos poros.

Serpantinais aplink salą

Baigiame trjų dienų poilsį prie jūros ir nutariame apvažiuoti aplink salą. Oras, lyg primindamas, kad ruduo ateina ir į Korsiką, sugenda, pradeda lynoti. O kalnuose sutinkame smarkią liūtį. Oro temperatūra lyg išprotėjusi krenta žemyn – nuo 26 laipsnių iki 8. Džiaugiuosi kelionės išvakarėse įsigijęs naujas padangas, dėl to net esant prastoms oro sąlygoms prie vairo jaučiuosi drąsiai.

Mūsų laukia netrumpa kelionė aplink salą. Korsika turi 1 000 kilometrų pakrančių. Tik maža dalis pakrantės lygi, gal 60–80 kilometrų. Visur kitur – kalnai. Siauri, labai vingiuoti keliai, besidriekiantys pakrante tarp uolų ir jūros. Važiuoti jais lengvuoju automobiliu vienas malonumas. Dažnai sutinkame „Porsche“, „Ferrari“, įvairių istorinių automobilių, atvykusių čia pasiganyti iš žemyno.

Valdyti didelį kemperį – iššūkis. Prieš įvažiuodamas į posūkį turi garso signalu pranešti iš priekio atvažiuojantiesiems, kad posūkyje mums prasilenkti nepavyks, kad visą posūkio radiusą užimsi tu vienas. Mat negali labai arti glaustis prie uolų, nes kai kur jos pasvirusios kelio pusėn, tad rizikuoji apgadinti aukštą automobilį. Kitoje pusėje – gili praraja. Dažniausiai, kur automobilių srautas nebuvo didelis, važiuoti buvo gana lengva.

Važiuoju gana lėtai, saugodamas savo ir kitų automobilius, bandydamas akies krašteliu gėrėtis kalnų ir jūros vaizdais. Po kelių kilometrų važiavimo veidrodyje pamatau, kad iš paskos jau rikiuojasi lengvųjų automobilių eilė, tad radęs pakelės aikštelę stabteliu ir juos praleidžiu. Už tai jie dėkoja garsiniais signalais.

Tačiau viename posūkyje prasilenkti nepavyko. Iš priekio atvažiavo bent penki automobiliai, iš paskos – dar daugiau. Ir mes su „Renault Clio“ prasilenkimo procesą derinome milimetrais. Visi kiti tyliai, lyg suomiai matė procesą ir, matyt, stebėjosi bepročio lietuvio drąsa dideliu kemperiu vilktis į šį seprantiną.

Kai nusibosta sukioti vairą kalnų serpantinuose, sustoji ir eini vaikščioti po kalnus. Kalnų žygių mėgėjams čia rojus – Korsika yra pati kalnuočiausia Viduržemio jūros regiono sala. Čia daug puikių vietų ir pažymėtų takų. Per visą salą driekiasi viena gražiausių Europoje hikingo trasų GR20. Tai 180 kilometrų ilgio takas, kurį kasmet įveikia 10–20 tūkstančių žygeivių.

Dar viena kemperininkų pramoga – rasti sustojimo vietą su puikiu vaizdu ir surengti pikniką. Taigi kapitonas ieško uosto su gražiu vaizdu, o žmona, šiuo atveju, laivo kokas, ruošia pietus.

Korsika nemyli kemperininkų?

Korsikos saloje daugybę naktų praleidome bet kokiose aikštelėse, ne kempinguose. Sustodavome gražiose vietose, kur nedraudžiama stovėti kemperiams. Tokių vietų Korsikoje yra kaip ir visose kitose Europos šalyse. Tačiau Korsikoje gana smarkiai ribojamas kemperių stovėjimas. Daugybė aikštelių yra pažymėtos kemperiams sustoti draudžiančiaus ženklais arba ženklais, draudžiančiais kemperiauti. Pastarieji ženklai reiškia, kad čia gali sustoti, gali net ir nakvoti, tačiau negali išsitraukti lauko baldų, įkurti stovyklos. Buvo net tokių kalnų miestelių, prie kurių pavadinimų kybojo lentelės, pranešančios, kad miestelyje draudžiamas kemperių stovėjimas.

Važiavome pasibaigus turizmo sezonui, tad kartais nepaisydavome tų draudimų. O puikioji programėlė „park4night“ duodavo patarimų, kaip susirasti nakvynės vietą konkrečioje teritorijoje.

Buvome pats didžiausias kemperis, važiavęs aplink salą siaurais keliais. Prasilenkėme su daugybe vokiečių, kurie važiavo su kur kas mažesniais, mikroautobuso tipo kemperiukais, kurie yra ne tokie komfortiški, tačiau gerokai manevringesni ir labiau pritaikyti tokiems keliams.

Pažiūrėję į restoranų kainas ir suprasdami pandeminę situaciją, vengėme restoranų – džiaugiausi žmonos virtuvės siurprizais. Juolab smagu ragauti jūrų gėrybes, nusipirkus čia pat saloje iš žvejų. Pavakarieniauti restorane dviem žmonėms kainuotų apie 50–70 eurų. Taigi savaitės buvimas saloje gerokai pabrangtų.

Parduotuvėje kainos nestebino, tačiau kaimyninėje Italijoje apsipirkti galima gerokai pigiau. Įvairūs vaisiai Korsikoje kainavo ne mažiau kaip 5 eurus už kilogramą. Tai stebino matant dideles vynuogių ir kitų vaisių plantacijas. Korsikos parduotuvėje vynuogės kainavo 6 eurus, o Italijoje – mažiau nei 2. Pigesnis Italijoje ir vynas, ir kiti maisto produktai.

Kaip žinia, Korsika, sala, esanti šalia Italijos, priklauso Prancūzijai. Daugelyje vietų užrašai yra prancūzų kalba, o kai kur užrašyta ir korsikietiškai. Apie didelę meilę prancūzams byloja sušaudyti arba užteplioti prancūziški užrašai. Apie salos meilę laisvei – senamiesčių sienos: „Laisvę Korsikai“.

Nors visa Prancūzija smarkiai serga koronke, tačiau Korsika sveika. Pasinaudoję šia situacija korsikiečiai skelbia, kad jie sugeba tvarkytis geriau už Prancūziją ir kartu primena apie seną autonomijos siekį.

Taigi ar verta vykti į Krosiką? Sakau, taip. Jeigu mėgstate gamtą, jeigu mėgstate kalnus ir jūrą, tai ši šalis – jums. Ir labai verta čia vykti kemperiu, nes taip ne tik išvengsite didelių kainų poveikio, bet ir gyvensite gažiausiose vietose ant jūros kranto ar kalnuose.